Mediacijos įstatymo naujovės

Mediacija ir naujasis Mediacijos įstatymas

Tarp asmenų kilę ginčai dažniausiai sprendžiami teisminiu ginčo nagrinėjimo būdu, t. y. kreipiantis į teismą. Vis dėlto ginčai gali būti išspręsti ir kitais būdais, kurie kaip alternatyva teismui vadinami „Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai“. Tokie būdai gali būti ginčo nagrinėjimas arbitraže, derybų būdu, mediacija ir kt.

Pastaruoju metu vis aktualesnis tampa civilinių ginčų sprendimas taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) būdu. Mediacija – ginčų sprendimo procedūra, kurios metu vienas ar keli mediatoriai padeda ginčo šalims taikiai spręsti ginčą. Ši alternatyvi ginčų sprendimo procedūra yra žinoma visame pasaulyje. Skiriamos mediacijos rūšys yra neteisminė mediacija ir teisminė mediacija.

Mediacijos metu visuomet dalyvauja nešališkas, neutralus ir nepriklausomas mediatorius, kuris nėra teisėjas ar arbitras, jis nepriima jokio sprendimo, o padeda šalims pačioms rasti ginčo sprendimą. Mediatorius vadovauja mediacijos procesui, kontroliuoja šalis, užtikrina mediacijos taisyklių laikymąsi, padeda šalims vengti papildomų konfliktų ir susitelkti į ginčo išsprendimą.

Nuo 2019-01-01 įsigaliojo naujasis Mediacijos įstatymas (ankstesnis pavadinimas – Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas). Minėtas įstatymas nustato pagrindines civilinių ginčų mediacijos sąlygas, institucijų funkcijas mediacijos srityje, reikalavimus asmenims, siekiantiems teikti mediacijos paslaugas, mediacijos vykdymo tvarką, teisminės mediacijos ypatumus, mediatorių drausminę atsakomybę. Įstatymas taikomas tiek neteisminei, tiek teisminei civilinių ginčų mediacijai.

Mediacijos įstatyme nurodyta, kad mediacijos (teisminės ir neteisminės) paslaugas gali teikti tik mediatorius, įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą. Šį sąrašą galima rasti čia.

Įstatyme yra įtvirtinti reikalavimai asmenims, kurie siekia tapti mediatoriais, t. y. toks asmuo turi turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą; turi būti išklausęs ne trumpesnius kaip 40 akademinių valandų mokymus mediacijos tema ne anksčiau kaip prieš penkerius metus iki kreipimosi dėl įrašymo į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą dienos; išlaikyti mediatorių kvalifikacinį egzaminą; būti nepriekaištingos reputacijos.

Aptariamas Mediacijos įstatymas nustato, jog mediacija taikoma ginčo šalių rašytiniu susitarimu. Ginčo šalys dėl mediacijos gali susitarti tiek kilus ginčui, tiek iš anksto, kai ginčo dar nėra. Šios nuostatos atskleidžia, jog mediacija yra savanoriška. Pats asmuo laisva valia pasirenka šį alternatyvų ginčų sprendimo būdą. Vis dėlto yra tam tikrų išimčių.

Mediacijos įstatyme įtvirtinta ir privalomoji mediacija tam tikruose ginčuose. Būtina paminėti, jog privalomoji mediacija tam tikriems civiliniams ginčams taikoma ir kitose Europos valstybėse, kurių patirtis rodo, jog tokiu būdu išsprendžiama daugiau ginčų taikiu būdu.

Pabrėžtina, jog Mediacijos įstatymo nuostatos dėl privalomosios mediacijos įsigalios nuo 2020-01-01.

Mediacija bus privaloma pasinaudoti prieš kreipiantis į teismą dėl ginčo sprendimo. Mediacijos įstatymo 20 straipsnyje įtvirtinta, kad privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Valstybės institucijos paskirto mediatoriaus privalomos mediacijos paslaugos bus apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Privalomosios mediacijos paslaugos, kurios bus apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų, galės būti teikiamos iki keturių valandų. Šalys taip pat galės iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo pačios pasirinkti mediatorių, kuris vykdys privalomąją mediaciją, bet tokiu atveju už mediacijos paslaugas apmokėti turės pačios ginčo šalys savo lėšomis.

Būtina paminėti, jog kartu su naujuoju Mediacijos įstatymu įsigaliojo tam tikri Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) pakeitimai (juos galite rasti čia). Keletas jų nurodomi toliau.

CPK 80 straipsnyje įtvirtina, jog jeigu prieš kreipdamosi į teismą šalys ginčą sprendė mediacijos būdu, mokama 75 procentai šio straipsnio 1 dalyje nurodytos mokėtinos žyminio mokesčio sumos, bet ne mažiau kaip penki eurai. CPK 135 ir CPK 142 straipsniuose, kuriuose atitinkamai nustatyti ieškinio ir atsiliepimo į ieškinį turinio reikalavimai, nurodo pateikti ne tik ieškovo ar atsakovo nuomonę dėl taikos sutarties sudarymo galimybių, kai šalis pageidauja ją pateikti, bet ir pasisakyti dėl ketinimo bei galimybių ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu.

Itin svarbi ir mediacijoje galiojantį konfidencialumo principą, kuris reiškia, jog būtina laikyti paslaptyje visą mediacijos ir su ja susijusią informaciją, užtikrinanti norma įtvirtinta CPK 177 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, jog duomenys, gauti mediacijos metu, negali būti įrodymais civiliniame procese, išskyrus Lietuvos Respublikos mediacijos įstatyme nustatytus atvejus.