Šiame įraše aptariama įdomi advokato Martyno Antanaičio vesta laimėta civilinė byla, kuri iš gana paprastos bylos dėl skolos priteisimo virto itin sudėtingu teismo procesu, kai teko įrodinėti ne tik skolą, bet ir faktą, jog ši skola nebuvo grąžinta, paneigiant oponento pateiktą atsiskaitymo dokumentą.
Trumpos bylos faktinės aplinkybės: atstovaujamas klientas pareiškė ieškinį dėl skolos priteisimo, o atsakovas pateikė versiją, kad grąžino pinigus, grįsdamas tą pateiktu kasos išlaidų orderiu, formaliai rodančiu pinigų išmokėjimo faktą. Dėl šio dokumento vyko net ir ikiteisminis tyrimas, tačiau nors tam tikrų galimų dokumento klastojimo požymių buvo, bet nepakako įrodymų konstatuoti nusikalstamos veikos sudėtį. Dėl to baudžiamoji byla nebuvo pradėta.
Vis dėlto, nors atsiskaitymo faktą rodantis kasos išlaidų orderis nebuvo pripažintas suklastotu ir liko kaip atsiskaitymo dokumentas, tai neužkirto kelio tvirtai toliau ginti atstovaujamo kliento poziciją teisme ir pasiekti klientui palankų rezultatą – laimėti bylą.
Aptariamoje byloje teismas įsiteisėjusiu sprendimu konstatavo, jog „nėra duomenų, kurie pagrįstų, kas galėjo perduoti [X asmeniui] 10 000 Eur. Dėl to vien tik orderio išrašymas ir pasirašymas, taip pat pinigų išmokėjimo fakto apskaitymas atsakovės buhalterinėje apskaitoje savaime nėra pakankami faktai pripažinti, kad atsakovė įvykdė savo prievolę grąžinti ieškovei avansu sumokėtas lėšas. Pastarosios aplinkybės nepatvirtino nei vienas orderio išrašymo, pasirašymo procese turėjęs dalyvauti asmuo.“
Išnagrinėtoje byloje teismas ištyręs ir įvertinęs įrodymų visumą (dokumentus, paaiškinimus, liudytojų parodymus, ikiteisminio tyrimo medžiagą ir kt.) pritarė atstovauto kliento argumentams. Aktualu buvo ir tai, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismas turi iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019). Teismas konstatavo, kad byloje surinktų faktinių duomenų visetas sudaro pagrindą išvadai, jog yra labiau tikėtina, kad atsakovė negrąžino ieškovei pastarosios sumokėto 10 000 Eur avanso.
Pareikštu ieškiniu atstovaujant klientą taip pat buvo keltas klausimas dėl kasos išlaidų orderio pripažinimo negaliojančiu, nes jis galimai suklastotas ir tą galima būtų konstatuoti civilinio proceso tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog asmens gyvybės atėmimo, jo sužalojimo, dokumentų klastojimo, turto sunaikinimo, pasisavinimo, perdavimo kitiems asmenims ar iššvaistymo ir kiti faktai gali būti nustatyti tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso tvarka. Nustačius šiuos faktus civilinio proceso tvarka, sprendžiama dėl atsiradusių civilinių teisinių padarinių pašalinimo, pavyzdžiui, žalos atlyginimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu, turto priteisimo, išreikalavimo (vindikacijos, restitucijos), iškeldinimo ar kitokio asmens pažeistų teisių gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2013).
Teismas sprendime nurodė, jog „pagrindo laikyti ginčo orderį negaliojančiu nėra – orderis nesuklastotas. Tai, kad pagal šį orderį pinigai nebuvo perduoti, savaime nereiškia, jog orderis civilinėje apyvartoje atsirado dėl neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų. Vis dėlto nustačius, kad pagal orderį ieškovei nebuvo perduoti 10 000 Eur, taikytinos ne orderio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės, bet konstatuojamas mokėjimo operacijos neįvykimo faktas, kurio pareikštu ieškiniu ieškovės iš esmės ir siekė kaip pagrindo skolai priteisti.“
Taigi, teismas laikė, kad pagal kasos išlaidų orderį nebuvo jokio pinigų grąžinimo ir įsiteisėjusiu sprendimu priteisė atstovautai įmonei skolą (avansinį mokėjimą), palūkanas ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.