Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. pabaigoje pateikė itin reikšmingą nutartį, kurioje pasisakė apie sąvokos „laikinai einantis vadovo pareigas“ skirtingas teisines reikšmes ir asmens, kuris buvo paskirtas laikinai eiti vadovo pareigas, atsakomybės rūšį už sukeltą žalą [1].
Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo bylą, kurioje keltas klausimas kokia atsakomybės rūšys turi būti taikoma asmeniui, laikinai pavadavusiam juridinio asmens vienasmenį valdymo organą (šiuo atveju – asociacijos generalinį sekretorių), kai jis juridinio asmens vardu sudarė akivaizdžiai tam juridiniam asmeniui nenaudingą sandorį. Byloje ieškinį dėl sandoriu sukeltos žalos pareiškė asociacija (ieškovė) sekretoriui ekonomikai ir finansams-vyr. finansininkui (atsakovui), kuriam buvo pavesta pavaduoti generalinį sekretorių jo komandiruotės metu.
Nutartyje nurodyta, jog pagal kasacinio teismo praktiką atsakomybė atsakovui galėtų būti taikoma pagal civilinės atsakomybės taisykles (kaip valdymo organui) tik dviem atvejais: 1) jei jis būtų pagal galiojančią tvarką paskirtas vadovu tik trumpam laikotarpiui, 2) jei būtų nustatyta, kad jis veikia kaip de facto vadovas.
Šioje byloje kasacinis teismas pateikė toliau aptariamas teisės aiškinimo taisykles.
Apie sąvokos „laikinai einantis vadovo pareigas“ skirtingą reikšmę
Šioje nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, jog savo formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, kad sąvoka „laikinai einantis vadovo pareigas“ gali reikšti dvi skirtingas teisines situacijas.
1 situacija:
Neapibrėžto ar apibrėžto termino valdymo organo pareigų atlikimo atvejis, kai laikinai einantis pareigas vadovas yra pagal galiojančią tvarką paskiriamas kompetentingų bendrovės organų, kol bus surastas tinkamos kompetencijos ir gebėjimų kandidatas į vadovo pareigas ar pan. Šiuo atveju laikinas pareigų ėjimas reiškia tik vadovo veiklos termino išankstinį neapibrėžtumą ar trumpumą.
2 situacija:
Kai yra paskirtas nuolatinis bendrovės vadovas, tačiau dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (laikinas nedarbingumas, komandiruotė, atostogos ir pan.) jis laikinai negali atlikti vadovo funkcijų. Šiuo atveju juridinio asmens vadovas išleidžia įsakymą pavesti laikinai eiti vadovo pareigas darbuotojui bei išduoda jam įgaliojimą veikti vadovo vardu santykiuose su trečiaisiais asmenimis, t. y. įgalioja įmonės darbuotoją atlikti vadovo funkcijas.
Pirmuoju atveju laikinai paskirtasis vadovas yra valdymo organas, o antruoju – jis tik tikrojo vadovo įgaliotinis.
Byloje buvo nustatyta, kad kompetentingų bendrovės organų sprendimo paskirti atsakovą laikinuoju vadovu nebuvo priimta, įstatuose išimčių tam nenustatyta, todėl padaryta išvada, kad teismai negalėjo taikyti atsakovui civilinės atsakomybės tuo pagrindu, kad jis paskirtas valdymo organu. Tai reiškia, jog kasacinis teismas laikė, jog atsakovas buvo tik tikrojo vadovo įgaliotinis.
Apie de facto vadovą civilinės atsakomybės prasme
Toliau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertino galimybę atsakovui, kuriam buvo pavesta pavaduoti generalinį sekretorių jo komandiruotės metu, taikyti civilinę atsakomybę kaip faktiniam (de facto) vadovui.
Kasacinis teismas pateikė savo ankstesnėse nutartyse suformuotas teisės aiškinimo taisykles:
Civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure (teisiškai) vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui [2].
Faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu [3].
Asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui [4].
Teismas nenustatė, kad atsakovas vykdė vadovavimo funkciją ir ši veikla buvo nuolatinio pobūdžio, todėl negalėjo jam taikyti civilinės atsakomybės kaip de facto vadovui.
Galiausiai, kasacinis teismas pasisakė, kad ieškovė siekia žalos atlyginimo, o teismai turi pareigą tinkamai kvalifikuoti teisinio ginčo santykius, todėl sprendžiant dėl kilusios žalos atsakovo veiksmai vertintini pagal veiksmų atlikimo metu galiojusias darbo teisės normas, reglamentuojančias materialinės atsakomybės darbuotojui taikymą. Tai reiškia, jog ieškovei (asociacijai) tenka procesinė pareiga įrodyti atsakovo kaltės faktą materialinei atsakomybei kilti, o nuo kaltės formos priklauso darbuotojo materialinės atsakomybės apimtis – nustačius darbuotojo tyčią, jam taikoma visiška materialinė atsakomybė, o neatsargumą – ribota. Šiuo atveju byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
1 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460 421/2018.
2 Bylos Nr. 3K-3-427/2013.
3 Bylos Nr. e3K-3-265-611/2017, 3K-3-4-313/2018.
4 Bylos Nr. 3K-3-4-313/2018.