Neabejotina, kad kiekvienam sudariusiam sutartį teko joje skaityti sąlygą apie delspinigius ar baudą už tam tikrų sutarties sąlygų pažeidimą. Įprasta, kad nustatomi skaičiuotini delspinigiai, kai vėluojama atsiskaityti už paslaugas, bauda už nepristatytas prekes ir pan. Delspinigiais ar baudomis paprastai siekiama skatinti tinkamai vykdyti sutartį ar nusistatyti galimų minimalių nuostolių ribą. Vis dėlto, kartais netesybų sąlygomis gali būti siekiama bausti asmenį. Pavyzdžiui, šiuo metu vienas įdomesnių atvejų yra žiniasklaidoje nuskambėjusi „CityBee“ sutartyse numatyta 2000 EUR bauda už vairavimą neblaiviam, apsvaigus nuo psichotropinių medžiagų ar kitų narkotinių medžiagų. Visiškai suprantamas ir sveikintinas siekis kovoti su neblaiviais ar apsvaigusiais vairuotojais, tačiau šis straipsnis ne apie tai. Jame trumpai analizuojamas baudinių netesybų pagrįstumas atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.
Civilinio kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos normose įtvirtintos netesybos (delspinigiai, bauda) kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė ir civilinės (sutartinės) atsakomybės forma. Lietuvos teismų praktikoje išskiriami tokie netesybų instituto tikslai:
1) sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius ir su tuo susijusias išlaidas; 2) sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes tais atvejais, kai šalis nepatyrė daugiau nuostolių nei sutartimi nurodytose netesybose, netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra iš anksto žinoma pinigų suma; 3) skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus [1].
Tai reiškia, jog įtvirtinant sutartyje netesybas (pvz., baudą) turi būti siekiama minėtų tikslų, nes kitu atveju gali kilti abejonių dėl netesybų pagrįstumo, ypač, kai iš anksto nurodoma, kad įtvirtintomis netesybomis siekiama nubausti asmenį už sutarties pažeidimą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog pagrindinis civilinės atsakomybės principas – nuostolių atlyginimas visada turi išlikti kompensuojamojo, o ne baudinio pobūdžio. Vienas iš šio principo įgyvendinimo pavyzdžių yra CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas taikyti baudines netesybas – reikalauti ir prievolės įvykdymo, ir netesybų, išskyrus už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Tačiau praktikoje galimi ir kiti atvejai, kai pažeidžiamas kompensuojamasis netesybų, kaip civilinės atsakomybės formos, pobūdis, ir jos teismo gali būti pripažintos baudinėmis. Pavyzdžiui, kai šalys už tą patį prievolės pažeidimą nustatė ir baudą, ir delspinigius arba kai pats netesybų dydis yra neprotingai didelis. Visais šiais atvejais tokio pobūdžio netesybos gali būti pripažintos baudinėmis [2].
Be to, netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita [3].
Taigi, sutartyje įtvirtintomis netesybomis gali būti siekiama skatinti laikytis jos sąlygų, numatyti sutartinę atsakomybę už pažeidimą, tačiau netesybų taikymas tik siekiant bausti už sutarties pažeidimą gali būti laikomas baudinėmis netesybomis, o tai nėra pagrįsta. Be to, jeigu delspinigiai ar bauda yra pernelyg dideli lyginant su pažeidimu arba iš tikrųjų nekompensuoja nuostolių, o tik suteikia galimybę pasipelnyti, tokiu atveju vėlgi kyla abejonių dėl sutartyje įtvirtintų netesybų pagrįstumo.
1 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016.
2 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015.
3 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016.