Liepos mėnesį teismai paskelbė priimtus procesinius sprendimus net keliose advokato Martyno Antanaičio verslo ginčų bylose. Sprendimai klientams palankūs, todėl bylos laimėtos. Šiuo straipsniu pasidalinama įžvalgomis iš vienos bylos – dėl tyčinio bankroto. Kitose publikacijose bus aptariami ir kitų dviejų teisminių ginčų rezultatai.
Nagrinėtoje byloje bendrovės bankroto administratorius reikalavo pripažinti bendrovės, kuriai vadovavo atstovaujamas klientas, bankrotą tyčiniu, nes jis neva buvo sukeltas pagal šiuos tyčinio bankroto požymius: sąmoningai laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei pažeidus atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pritarė buvusio įmonės vadovo argumentams ir bankroto administratoriaus prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė.
Šioje byloje advokatui teko įrodinėti, kad tam tikru momentu bendrovė dar nebuvo tapusi nemoki, nes būtent nuo nemokumo momento atsiranda įmonės vadovo pareiga spręsti bankroto proceso inicijavimo klausimą, bei jog padaryti atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimai nebuvo sąmoningai atlikti siekiant žalos įmonei ir nebuvo bankroto kilimo priežastimi.
Šioje byloje buvo įrodyta ir Lietuvos apeliacinio teismo patvirtinta, kad:
įrodymai apie tai, kad bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais tam tikru laikotarpiu dar nėra pakankami bendrovės nemokumo nurodytu laiku konstatavimui;
atsiskaitydama su įmonės veiklos tęstinumui svarbiais kreditoriais, bendrovė, vadovaujama buvusio vadovo, jiems neperleido viso likusio ar didžiausios vertės įmonės turto, nepalikdama galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais, bet atliko einamuosius mokėjimus, todėl liko tikimybė, kad, įmonei tęsiant veiklą, su pastaraisiais bus atsiskaityta.
Taigi, aptarti momentai yra svarbūs, nes jų įrodymas gali padėti išvengti bendrovės bankroto pripažinimu tyčiniu.