Advokato padėjėjas Martynas Antanaitis kartu su advokate Gintare Girdzijauskiene panaudodami turimas transporto teisės ir draudimo teisės žinias padėjo tarptautinių krovinių pervežimo įmonei laimėti tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, tiek kasaciniame teisme prieš vieną didžiausių Lietuvos draudimo kompanijų. Visuose teismuose buvo patenkinti atstovautos vežimo bendrovės reikalavimai. Nors byla laimėta prieš daugiau nei pusmetį, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria buvo galutinai išspręstas ginčas, yra itin aktuali ir verta aptarimo.
Šiek tiek faktinių aplinkybių apie situaciją
Vežimo bendrovė įsipareigojo nugabenti krovinį į miestus Ispanijoje. Kelionės metu, pasibaigus leistinam vairavimo laikui, vairuotojas sustojo greitkelio degalinės aikštelėje, kurios teritorija buvo apšviesta ir stebima vaizdo kameromis. Ryte vairuotojas pastebėjo, kad nėra dalies krovinio, buvo iškviesta policija. Pagal CMR konvenciją vežėjas buvo atsakingas už dalį krovinio vertės. Vežimo įmonės draudikas, kuris apdraudė pervežimo įmonės civilinę atsakomybę, įvykį pripažino nedraudžiamuoju ir atsisakė mokėti draudimo išmoką. Draudimo kompanija atliko tyrimą, surinko daug įrodymų, o vienas esminių argumentų buvo, jog vežėja nesilaikė minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nes suėjus poilsio laikui sustojo minėtoje aikštelėje, esančioje mokamame greitkelyje, bet neatitinkančioje draudiko reikalavimų. Pagal draudimo kompanijos patvirtintas draudimo taisykles saugoma aikštelė – tai aptverta (uždara), tamsiu paros metu apšviesta teritorija su kontroliuojamu transporto priemonių įvažiavimu ir išvažiavimu bei fizinių asmenų įėjimu ir išėjimu, kurioje esančios transporto priemonės (jose esantys kroviniai) aikštelės personalo saugomi visą parą.
Pasitelktos teisinės priemonės atstovaujant klientą ir ginant jo teises
Šioje byloje atstovaujant vežimo bendrovę pasitelktas gausus arsenalas argumentų, kuriais buvo įrodyta, jog klientas – vežimo įmonė – susiklosčiusioje situacijoje padarė viską, kas buvo įmanoma, ir jo veiksmuose nebuvo jokių tyčinių, dideliam neatsargumui prilygintinų veiksmų. Argumentuojant remtasi Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo nuostatomis, taip pat draudiko patvirtintomis draudimo taisyklėmis, draudimo sutartimi, jos priedais, Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) nuostatais, CMR Konvencija, Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 561/2006, itin gausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir žemesnės instancijos teismų praktika (daugiau nei 30 skirtingų bylų), užsienio valstybių (pvz., Belgijos, Prancūzijos) teismų bylomis analogiškais atvejais, kitais teisės aktais. Taip pat siekiant įrodyti tam tikrų savo teiginių pagrįstumą buvo teikiama daug vaizdinės medžiagos: įvykio vietos nuotraukų, žemėlapių, schemų, maršruto vaizdo įrašų. Teismams pateikti išsireikalauti duomenys iš Ispanijos privačių asmenų ir valstybinių institucijų.
Kasacinio teismo išaiškinimai
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017-12-18 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-378/2017, pateikė tiek vežimo, tiek draudimo teisei reikšmingų išaiškinimų. Aptariamoje byloje teismas nustatė, jog pareikštu ieškiniu ieškovė (vežimo įmonė) reiškė du reikalavimus: pripažinti draudžiamuoju įvykiu apdrausto krovinio trūkumą ir priteisti iš atsakovės (draudimo kompanijos) draudimo išmoką.
Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad esant ginčui dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką egzistavimo, paprastai savarankišku reikalavimu turi būti pareikštas reikalavimas dėl įvykio, kurio metu draudėjas ar kitas trečiasis asmuo patyrė neigiamų turtinių padarinių, pripažinimo draudžiamuoju. Tik pripažinus, kad toks įvykis pagal įstatymą ar šalių sudarytą draudimo sutartį yra draudžiamasis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką ir šios pareigos apimties.
Taip pat nutartyje nurodyta, jog kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo sutartyje turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai; turi būti aiškiai nurodyti įvykiai ar veiksmai, kurių rizikos draudikas draudimo sutartimi neprisiima ir kurių atveju jis neturi pareigos mokėti draudimo išmoką.
Teisėjų kolegija išaiškino, kad draudimo sutarties sąlygose pateikiamos didelį neatsargumą ar kitas kaltės formas nusakančios sąvokos turi atitikti galiojančiuose teisės aktuose, teismų praktikoje ir teisės doktrinoje vartojamas atitinkamas sąvokas bei jų turinį. CK normose, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę, nėra pateiktos tyčios ir neatsargumo sampratos, tačiau didelio neatsargumo sąvoka teismų praktikoje nuolat plėtojama ir aiškinama kaip kaltės forma, kuri pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis.
Kasacinis teismas konstatavo, kad CMR konvencija nereglamentuoja vežėjų atsakomybės draudimo santykių šalių teisių ir pareigų, todėl kilus ginčui dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos išmokėjimo turi būti vadovaujamasi draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų bei konkrečios draudimo sutarties nuostatomis.
Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta, jog šioje konkrečioje situacijoje vairuotojas padarė viską, ką privalėjo padaryti apdairus, dėmesingas vežėjas esamoje situacijoje. Sutiktina, kad pervežant krovinį visada egzistuoja tam tikra krovinio praradimo rizika, todėl ieškovė, kaip verslininkė, užsiimanti krovinių pervežimu už atlygį, turi pareigą iš anksto numatyti ir įvertinti galimas grėsmes, galinčias kilti vežant krovinį, bei imtis visų įmanomų priemonių krovinio praradimo rizikos veiksniams pašalinti ar krovinio praradimo rizikos laipsniui sumažinti. Tačiau negalima reikalauti iš vežėjo, nors ir savo srities profesionalo, užsiimančio tokiu verslu, to, kas neįmanoma, pavyzdžiui, pasirinkti saugomą krovininių automobilių stovėjimo aikštelę, kai tokių aplink nėra. Nagrinėjamu atveju ieškovės vairuotojas, laikydamasis poilsio ir darbo laiko režimo pasibaigus darbo laikui pasirinko stovėjimą greitkelio degalinėje, kuri, nors ir nebuvo saugoma apsaugos darbuotojų, tačiau buvo apšviesta, filmuojama vaizdo kamerų, be to, aptverta, taip paliekant ribotą galimybę į ją patekti tik iš greitkelio, dėl to teismai pagrįstai sprendė, jog nebuvo pažeisti dėmesingumo ir atidumo reikalavimai taip, jog būtų pagrindas pripažinti vairuotojo didelį neatsargumą.
Taigi, ši byla parodo, kad net jei draudimo kompanija savo parengta draudimo sutartimi ir taisyklėmis nustato griežtus reikalavimus, kurių nesilaikius įvykis gali būti laikomas nedraudžiamuoju, tai dar nereiškia, jog taip ir bus. Kiekvienu atveju būtina tinkamai įvertinti situaciją.