Liepos mėnesį, ir taip jau sutapo, jog atostogų metu, net keliose advokato Martyno Antanaičio civilinėse bylose, kur jis atstovavo klientus, pirmosios instancijos teismai paskelbė sprendimus, kurie buvo palankūs atstovautoms šalims. Žinoma, klientai informuoti, jog oponentas, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę skųsti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apeliacinės instancijos teismui.
Viena byla buvo darbo teisės, o kitos dvi iš sutarčių teisės. Šių trijų bylų esmė trumpai tokia:
- Darbo ginčas dėl darbuotojo atleidimo jam pačiam prašant, o vėliau ginčijant, kad jo valia išeiti iš darbo buvo paveikta darbdavio. Teismas šį ieškinį atmetė.
- Ginčas dėl parduoto nekokybiško krautuvo. Teismas priimtu sprendimu pritarė, jog parduoto krautuvo trūkumai buvo esminiai ir nutraukė sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį.
- Verslo ginčas dėl nevykdomos kredito sutarties. Teismas sprendimu sutiko, kad kredito sutartis vykdyta netinkamai, todėl priteisė klientui priklausančias pinigines sumas.
Iš šių teismų sprendimų aktualu pasidalinti jų cituotomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, kurias yra pateikęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vienodą teismų praktiką (tuo pačiu eiliškumu):
Iš 1 bylos sprendimo: „Dėl to, ar buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Tokia įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi. Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas, kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus.“
Iš 2 bylos sprendimo: „Atsakovas, turėdamas informaciją apie krautuvo defektą, kuris neabejotinai buvo ypatingai reikšmingas sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalėjo atskleisti trečiajam asmeniui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalavo tokios informacijos. Šio defekto nuslėpimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas. Pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, kad daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe (CK 6.327, 6.333 straipsniai). Jeigu pardavėjas šios pareigos neįvykdė ir tokios daikto savybės paaiškėjo po sutarties sudarymo, tai tokios daikto savybės gali būti laikomos paslėptais daikto trūkumais, jeigu bus įrodyta, kad šios savybės sukelia nepatogumų naudotis daiktu ar sumažina daikto naudingumą.“
Iš 3 bylos sprendimo: „Jeigu šalys susitarė, kad sutartis vienašališkai gali būti nutraukta ir yra nevykdomi ja prisiimti įsipareigojimai, tai pakanka nustatyti pažeidimo (sutartinių įsipareigojimų nevykdymo) faktą ir nereikia įrodinėti bei vertinti tokio pažeidimo sunkumo, prievolės neįvykdžiusios šalies kaltės ir jos formos ar kitų CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų.“