Nežininga konkurencija

Nesąžininga konkurencija: ką turi žinoti verslas ir darbuotojai

Verslo praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai darbuotojai, turintys specialių žinių, žinantys įmonės veiklos ypatybes, turintys ryšį su klientais, pereina dirbti į kitą įmonę arba pradeda vykdyti savarankišką veiklą ir pasinaudoja turima informacija siekiant nesąžiningai konkuruoti ar suteikiant galimybę tą daryti kitai įmonei.

Konkurencijos įstatyme yra įtvirtintas nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimas ir nustatytas pavyzdinis sąrašas veiksmų, kurie gali būti laikomi nesąžiningos konkurencijos veiksmais. Minėtas įstatymas, taip pat Civilinio kodekso ir Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo normos draudžia informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo. Taip pat draudžiamas tokios informacijos gavimas iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui. Reikalavimai, kurie yra keliami informacijai, kad ją būtų galima kvalifikuoti kaip komercinę paslaptį, yra atskleidžiami per formuojamą teismų praktiką nagrinėjant nesąžiningos konkurencijos bylas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog komercinės paslaptys – konfidencialūs duomenys, kurie yra tokie specifiniai ir reikšmingi, kad darbuotojai, net ir pasibaigus darbo santykiams, sutartyje ar įstatyme nustatytą laiką negali teisėtai panaudoti jų jokiais tikslais, kurie kokiu nors būdu galėtų pažeisti teisėto informacijos savininko teises ir teisėtus interesus. Teisinė konfidencialios informacijos kategorija yra platesnė už teisinę komercinės paslapties kategoriją, taigi komercinės paslaptys yra viena iš konfidencialios informacijos rūšių. Informacija, kuri neatitinka komercinėms paslaptims keliamų reikalavimų, gali patekti į konfidencialios informacijos sąvoką ir šiuo pagrindu būti saugoma. Duomenys, sudarantys konfidencialios informacijos turinį, ne visuomet yra komercinė paslaptis.

Verslui svarbu žinoti:

  • Darbuotojų pareiga saugoti konfidencialią informaciją kyla iš sutarties – konfidencialumo nuostatos, įtrauktos į darbo sutartį, arba atskiros tarp šalių sudarytos konfidencialumo sutarties. Pareiga saugoti komercinę paslaptį pirmiausia kyla iš įstatymo, tačiau darbuotojas turi būti informuotas, kokia informacija konkrečioje įmonėje yra laikoma komercine paslaptimi, o informacijos savininkas turi imtis priemonių tokiai informacijai apsaugoti (pavyzdžiui, fizinių, techninių, teisinių, organizacinių ar kitokių priemonių).
  • Dėl to yra pabrėžiama, kad turi būti sukurta vidaus tvarka (taisyklės), kurios numato kokia informacija įmonėje yra laikoma komercine paslaptimi, kaip su tokia informacija, kuri sudaro komercinę paslaptį, susipažinti, užtikrinti komercinės paslapties laikymąsi ir pan. Tokių vidaus tvarkų (taisyklių) naudojimas įmonėje gali užkirsti kelią nesąžiningos konkurencijos veiksmams arba palengvinti įrodinėjimą, kai sprendžiama dėl žalos, sukeltos nesąžiningos konkurencijos veiksmais, atlyginimo.
  • Kadangi ne visa konfidenciali informacija yra laikoma komercine paslaptimi, reikėtų sudaryti susitarimą dėl konfidencialios informacijos apsaugos, numatant kokia tai informacija, atsakomybę už tokios informacijos atskleidimą ir kitas būtinas sąlygas. Tokiu susitarimu galima nustatyti, kad darbuotojas darbo sutarties vykdymo metu ir pasibaigus darbo sutarčiai asmeniniais ar komerciniais tikslais nenaudos ir kitiems asmenims neatskleis tam tikros informacijos, kuri susitarime dėl konfidencialios informacijos apsaugos, bus įvardyta konfidencialia. Svarbu ir tai, kad tokiam susitarimui atlygintinumo klausimas yra neaktualus, nes nei konfidencialumo susitarimo, nei komercinės paslapties apsaugos institutu nesiekiama suvaržyti galimybės įsidarbinti ar užsiimti tam tikra veikla. Dėl to už tokio susitarimo laikymąsi darbuotojui nėra mokamas atlygis.
  • Be minėtų vidaus dokumentų ir susitarimų, galima sudaryti susitarimus dėl nekonkuravimo su darbuotojais, turinčiais specialių žinių ar gebėjimų. Tokio susitarimo tikslas – apsaugoti verslo subjektą nuo nesąžiningos konkurencijos. Šiuo susitarimu galima susitarti, kad darbuotojas tam tikrą laiką nevykdys tam tikros darbo veiklos pagal darbo sutartį pas kitą darbdavį, nevykdys savarankiškai analogiškos komercinės arba gamybinės veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su darbdavio vykdoma veikla. Tik labai svarbu pabrėžti, jog nekonkuravimo su darbdaviu laikotarpiu darbuotojui turi būti mokama kompensacija, kurios dydis – ne mažiau kaip 40 procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio. Šį susitarimą galima sudaryti darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ar (ir) pasibaigus darbo sutarčiai. Susitarimas dėl nekonkuravo po darbo santykių pabaigos galioja ne ilgiau kaip dvejus metus.

Taigi, siekiant apsaugoti savo verslą nuo galimų nesąžiningos konkurencijos veiksmų, užsitikrinti didesnę galimybę prisiteisti žalos, sukeltos nesąžiningos konkurencijos veiksmais, atlyginimą, reikėtų įmonėje naudoti kruopščiai parengtas vidaus tvarkas (taisykles), susijusias su komercinių paslapčių apsauga, taip pat susitarimus dėl konfidencialios informacijos apsaugos. Be to, esant poreikiui ir finansinėms galimybėms, galima sudaryti su darbuotojais susitarimus dėl nekonkuravimo.

Darbuotojams svarbu žinoti:

  • Darbuotojas pasirašęs susitarimą dėl konfidencialios informacijos apsaugos ir susitarimą dėl nekonkuravimo turi jų laikytis, nes už juose įtvirtintų sąlygų nesilaikymą gali tekti sumokėti netesybas ir (ar) atlyginti žalą. Darbo kodeksas numato, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, kai ji padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo.
  • Susitarimo dėl konfidencialios informacijos apsaugos ir susitarimo dėl nekonkuravimo sąlygoms keliami pakankamai griežti reikalavimai, todėl nuspręsti ar konkretus atvejis yra tokio susitarimo pažeidimas galima tik atidžiai įvertinus susitarimo sąlygas, jų atitikimą teisės aktais ir teismų praktika nustatomiems kriterijams (pvz., ar informacija gali būti laikoma konfidencialia, ar nekonkuravimo mastas nėra pernelyg platus, ar kompensacijos dydis adekvatus ir pan.).
  • Taip pat nekonkuravimo su darbdaviu laikotarpiu darbuotojui turi būti mokama kompensacija, kurios dydis – ne mažiau kaip 40 proc. darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio. Be to, tokiame susitarime sąlygos dėl netesybų (pvz., baudų), viršijančių darbuotojo gaunamą nekonkuravimo kompensaciją už tris mėnesius, negalioja. Itin svarbu, jog darbuotojas turi teisę vienašališkai nutraukti susitarimą dėl nekonkuravimo, kai darbdavys daugiau kaip du mėnesius vėluoja sumokėti nekonkuravimo kompensaciją ar jos dalį. Susitarimas dėl nekonkuravo po darbo santykių pabaigos galioja ne ilgiau kaip 2 metus.