Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gruodžio mėnesio pradžioje suformulavo naują teisės aiškinimo taisyklę, susijusią su CMR konvencijos normų taikymu.
Teismas pažymėjo, kad jeigu krovinio vežimo sutartis atitinka keliamas sąlygas (t. y. kai krovinys vežamas kelių transporto priemone už užmokestį, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės), jai taikytina CMR konvencija, tačiau ji taikoma tik joje tiesiogiai sureglamentuotiems vežimo teisinių santykių klausimams, o į CMR konvencijos tiesioginį reguliavimą nepatenkantiems klausimams taikytinos nacionalinės teisės normos. Tokiam CMR konvencijos taikymo aiškinimui neturi įtakos tarptautinio vežimo sutarties sudarymo momentas.
CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Taigi, minėta norma nustato vežėjo atsakomybę už pavėluotą krovinio pristatymą, tačiau nė viena CMR konvencijos norma tiesiogiai nenustato vežėjo atsakomybės už transporto priemonės nepateikimą pakrauti.
Kasacinis teismas pateikė šią teisės aiškinimo taisyklę: CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies norma negali būti taikoma tuo atveju, kai vežėjas nepateikė transporto priemonės pakrauti, nes tokia teisinė situacija nepatenka į Konvencijos reguliavimo sritį.
Šiame įraše aptarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-12-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2019.