Darbuotojo arba valstybės tarnautojo atleidimo, kai darbo funkcija ar pareigybė tampa nereikalinga, teisėtumas

Darbuotojo arba valstybės tarnautojo atleidimas, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija arba tarnautojo pareigybė tampa nereikalinga, ne visuomet yra teisėtas. Dėl to atleisti asmenys gali ginti savo pažeistas teises ir ginčyti tokius sprendimus remdamiesi teismų praktikoje suformuluotomis taisyklėmis.

Pagal Darbo kodekso 57 straipsnį darbdavys turi teisę nutraukti neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį prieš terminą, jeigu darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. Darbo kodekso 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, gali būti priežastis nutraukti darbo sutartį tik tuo atveju, kai jie yra realūs ir lemia konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą. Lietuvos teismų praktikoje yra išaiškinta, jog būtina nustatyti, ar struktūriniai (organizaciniai) pertvarkymai nėra fiktyvūs, t. y. tokie, kuriais remiantis tik siekiama pagrįsti darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimą [1].

Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 9 punktas numato, jog valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Lietuvos teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad sprendžiant dėl valstybės tarnautojo atleidimo minėtu pagrindu teisėtumo reikia tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti tarnybos santykių nutraukimą su konkrečiu valstybės tarnautoju [2]. Būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta [3].

Darbuotojo ar valstybės tarnautojo atleidimas minėtais pagrindais gali būti pripažintas neteisėtu, jei vėlesni darbdavio sprendimai tiek dėl darbo organizavimo pakeitimų, tiek dėl kitų su darbuotojų teisine padėtimi susijusių klausimų leidžia daryti išvadą, kad darbdavys buvo nenuoseklus (pavyzdžiui, į atleisto darbuotojo vietą priėmė naują darbuotoją, vietoj panaikintos pareigybės įsteigė naują pareigybę su identiškomis funkcijomis ar pan.) ir tokių savo sprendimų nepagrindė naujai atsiradusiomis svarbią reikšmę turinčiomis pateisinančiomis aplinkybėmis. Tokiais atvejais būtų pagrindas daryti išvadą, jog darbdavio nurodytos darbo vietos naikinimo poreikį lėmusios priežastys buvo fiktyvios vien dėl to, kad darbdavio priimtas sprendimas nebuvo realiai vykdomas [4].

1 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2014.

3 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017.

2  Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018 ir kt.

4 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020.